Man labai patinka pėstieji. Aš
ir pats labai mėgstu vaikščioti. Galėčiau valandų valandas be jokio tikslo
slampinėti iš vieno miesto galo į kitą. Kartais taip ir būdavo. Dažniausiai
tada, kai nesinorėdavo, kad pasimatymas su mergina baigtųsi. Anksčiau ar vėliau
jis, žinoma, baigdavosi, tik aš likdavau be autobuso, o tada pėdindavau sau
namo mėnesienoje. Tik ne iš vieno miesto galo į kitą, o iš miesto centro į
užmiestį.
Dar labiau aš mėgstu šaltus viduržiemio vakarus. Išeiti į juos, į pritilusį
miestą ir susikišęs rankas į kišenes žingsniuoti toje tyloje. Miesto parkuose
ar šalutinėse gatvėse, per girgždantį, dar nespėtą nuvalyti sniegą. Sustoji,
būna, gatvių kryžkelėje, žvelgi į ilgas žibintų nušviestas gatves ar
prieblandoje kiūtančius skersgatvius, svarstydamas kur link pasukus, kokį
šiandien kontekstą pasirinkus. Pagaliau aš apsisprendžiu ir nužygiuoju
pasirinkta gatve, o karšti garai rangosi šaltyje tarsi cigarečių dūmai.
 |
| „Aukštas kaip kaminas, laibas irgi. Per galvą rūksta – nieko netrūksta. Žemei kojos, o galvai – dangus“ Autorius: Šešėlis Už nuotraukos koliažą dėkoju Severinai Venckutei. |
Lygiai taip pat auksaspalvį ir giedrą rudenį, kuomet vakarai ima gaiviai
vėsti, aš giriu ir liaupsinu tuos pačius komunalininkus, kurie nespėja grėbti
žemę nuklojusių lapų, kol jie, merkiami lietaus, nepasidaro šlykščiai slidūs.
Tuomet ir vėl – išsirenki gatvę ar taką ir keliauji, tiksliau brendi lapų
jūroje ir kojomis sklaidai juos tarsi purslus į šalis. Kartais taip einu
kilometrų kilometrus ir namo sugrįžtu tik pusiaunaktį. Keliauju pro namus ir
namelius su tamsiais ar nušvitusiais langais. Kai kur dar nespėtos užtraukti
vakaro užuolaidos. Tada matai ant sienų kabančius paveikslus, televizoriuose
mirgančias TV programas, kambario gilumoje šmėžuojančius siluetus, ar ant
sienos gulančius pilkšvus šešėlius.
Dar aš mėgstu labai ankstyvus vasaros rytmečius. Vakarus, žinoma, irgi, bet
rytmečius labiausiai. Nes tada gali šeimininkauti gatvėse. Eini jomis, tarsi
visam mieste esi tik vienas. Eini, dainuoji, šoki, mosuoji rankomis. Grąžaisi į
namų langus, bromų angas, pastogių kontūrus ir beužgimstančių šešėlių žaismą.
Straksi nuo gatvės ant šaligatvio, okupuoji gatvę, barbeni lietvamzdžių
skardas, žarstai komplimentus pastatams, garsiai šneki su savimi ir su miestu.
Bendrauji betarpiškai ir atvirai. Ir nesijauti visiškai vienas – anaiptol!
Visas miestas tave sveikina, tau šypsosi rytmečio žara, spindinčia languose.
Mieste tokį ankstyvą rytmetį šlaistosi tik prekių išvežiotojai, paštininkai, ar
bendrabutin po vakaro linksmybių grįžtąs studentas.
 | ||
|
Nuo vaikystės įsimylėjau Miestą – tą pastatų įkalintą erdvę su aikštėmis,
parkais ir skverais. Ir, žinoma, istorija. O jo dydis visai nesvarbus. Man
visada patiko žmogiškas Kauno mastelis: ne puslankiu virš miesto zujantys
keleiviniai lėktuvai, o mažas akrobatinis lėktuvėlis, raižantis Aleksoto
padangę; ne kruiziniai okeaniniai laineriai, besišvartuojantys upės krantinėje,
o savadarbiai kateriukai, per kelias žiemas sukonstruoti kokiam Šančių
garažiuky ir dienos šviesą išvystantys vasarą, kad praskrostų Nemuną iki
Senamiesčio ir atgal. Kaip tos poros ar pavieniai praeiviai, nuo pat 19 a.
„šlifuojantys“ Laisvės alėją. Pirmyn ir atgal – be jokio tikslo. Dar
man vidurankty besidarinėjančios naktinio Škodos troleibuso durys, girdimos pro
atvirą miegamojo langą, visuomet simbolizavo miestą. O būnant vaiku, naktinė
Šilainių panoramą nuo IX forto, įvairiuose aukščiuose nusagstyta kvadratiniais
šviesos šaltiniais, man visuomet regėjosi it koks metropolio atitikmuo.
*
Kasdien mes keliaujame, mindome
miesto grindinį, lenktyniaujame autobusais, troleibusais ir automobiliais,
keliaudami stebime žmonių gyvenimą, pastatų likimus, grožimės mus supančia
aplinka ir vis rečiau turbūt susimąstome, kad kelionės – tai ne tik bilietas į
kitą šalį, ir įmanomos jos ne tik erdvėje, bet ir laike. Jau vien todėl, tam
tikra prasme, esu nuoboda, nes kai kiti pašėlusiai klykia: „kur skrisite šį
kartą?“, man dažnai noris tiesiog keliauti „į miestą“. Juk dar tiek kelių
neišvaikščiota ir tiek žmonių nepažinta!
 | ||
|
Šių mano kelionių metu vaizduotėje
užgimę siužetai ir personažai, išgalvoti arba tikri, gula į asmeninio miesto
knygos puslapius. Ir jais čia dalinuosi su jumis. Kitu atveju – kviečiu
pasivaikščioti kartu. Kada nors, gal ir išgalvotais vaizduotės maršrutais, o
dabar, kiekvieno pasivaikščiojimo metu, aš pasistengsiu jums papasakoti miestą.
Nes žinias apie jį renku ne tik sausuose istoriniuose dokumentuose, bet ir iki
apsvaigimo tyrinėjant jo kūną ir klaidžiojant juo. Tą patį, kuriame jūs
gyvenate ir kurį iki skausmo pažįstate.
Miestas kupinas praeities ženklų ir pėdsakų, tereikia juos gebėti ir norėti
skaityti – tada jis atsiveria tarsi nesibaigianti knyga, kurios nesinori
atidėti į šoną. Greičiau jis pribaigs tave, nespėjusį
perskaityti nei pusės.
Gidas Žilvinas
