Šio „nuotykio“ seką prisiminimuose atkurti darosi sudėtinga. Matyt, tai buvo vienas iš įprastų draugų ar bičiulių susibūrimų, kuriame pasigirdo kažkieno grotuve skambanti daina. Sunku šiandien būtų prisiminti ir ką supratau pirmiau. Ar kad ši daina man patinka, kaip viena iš daugelio tų, kuri dėmesį patraukia nuo pirmų melodijos garsų ir grojaraštyje išlieka ilgam. Ar kad jos pradžioje skamba iš seniau pažįstama melodija, turinti turtingą istoriją ir pažadinusi prisiminimus iš darbo viename labai ypatingame muziejuje.
Nuostabu gyvenime yra tai, kaip netikėtai ir magiškai tarpusavyje jungiasi įvairūs dalykai: muzikiniai kūriniai, girdėtos istorijos, aplankytos vietos ir nemarus žmonijos paveldas. Todėl ir šis muzikinis kūrinys man yra daugiasluoksnis, išsiskaidantis į bent keletą viena už kitą įdomesnių istorijų, tačiau visas jas jungia po pasaulį keliaujanti ir formas keičianti sena lietuvių liaudies daina. Neriam gilyn?
1. Dear Criminals –
Cold Wave
Dear Criminals – nuo 2013 metų gyvuojantis elektroninės muzikos kolektyvas iš Montrealio, Kanados. Prieš penkerius metus pasirodė grupės video klipas dainai „Cold Wave“. Mano į melacholiją linkusi siela šiam kūriniui neliko abejinga nuo pat pirmųjų sekundžių. Tarsi lietuviškoje girioje, klipe blaškosi jaunos merginos siela, o visą muzikinę dalį smelkia atsikartojantis fagoto (pučiamasis muzikinis instrumentas) garsas. Ši melodija tik nedidelė, tiesa, įvadinė vieno žymiausių ir įtakingiausių XX a. kompozitorių – Igorio Stravinskio – baleto „Šventasis pavasaris“ dalis.
2. Igoris
Stravinskis – „Šventasis pavasaris“
Gimęs 1882
metais, šis kompozitorius sukėlė tikrą sąmyšį muzikos pasaulyje. Tiesa, užaugęs
muzikantų šeimoje, supamas meno žmonių, baigęs gimnaziją jis pasirinko
teisininko kelią. Tačiau
aistra muzikai niekur nedingo. Jaunuolis savarankiškai studijavo muzikos
teoriją, taip pat mokėsi pas žymų kompozitorių Rimskį-Korsaką. Visgi pasaulinę
šlovę jam pelnė Sergejaus Diagilevo siūlymu parašytas baletas Paryžiaus scenai.
Dar kurdamas baletą „Ugnies paukštė“ Stravinskis praturtino jį negirdėtais ir
iki tol nenaudotais ritmais, tačiau tikrą šėlsmą „Šventajame pavasaryje“ sukėlė
laukinio šokio ir muzikos dermė.
„Savo vaizduotėje aš pažvelgiau į šventas pagonių apeigas“, – apie „Šventąjį pavasarį“ pasakojo kompozitorius. Savo vaizduotės vaisių Igoris Stravinskis perkėlė į muzikos pasaulį, panaudodamas milžinišką orkestrą, kuriame dominuoja mušamieji bei pučiamieji instrumentai, anot kompozitoriaus, geriausiai atspindintys pagoniškų apeigų dvasią. Dviejų dalių balete vaizduojami laikai, kai žmonės tikėjo gamtos jėgomis, o juos valdė primityvūs instinktai. Pirmajame paveiksle garbinamas gamtos pabudimas, žemė, vaikinų ir merginų žaidimai ir tuoktuvės. Antra dalis – kur kas dramatiškesnė: renkama mergina, kurios krauju turi būti palaistyta žemė. Išrinktoji šlovinama, šokamas didysis merginos priešmirtinis šokis. Š. Meškys, Kosmopolitiškumas ir stilių įvairovė igorio Stravinskio muzikoje [magistro darbas]. Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2018.
Įdomus faktas – šio kūrinio premjera Eliziejaus laukų teatre
1913 metų gegužės 29 dieną sukėlė tikrų tikriausiais riaušes, į renginį turėjo
įsikišti net policija. Tačiau tokią reakciją sukėlė ne disonuojanti, itin
dinamiška ir agresyvi muzika, o ją akomponuojanti įprasto baleto neprimenanti
Vaclavo Nijinskio choreografija, labiau panaši į šiuolaikinį šokį. Tai tapo
tikru akibrokštu rafinuotiems paryžiečiams. Vis dėlto, kiek vėlesnis šio
kūrinio atlikimas be baleto tapo itin sėkmingas – „Šventasis pavasaris“ virto
tikra klasika, atnešusia kompozitoriui pasaulinę šlovę.
Muzikos eksperimentatorius savo kūryboje naudojo įvairius
muzikinius žanrus, o kurdamas „Šventąjį pavasarį“ atsigręžė į rusų folklorą –
jis pats rinko liaudies dainas, domėjosi kaimiškų tuoktuvių tradicijomis. Šiandien
yra žinoma, kad šiame kūrinyje skamba trys brolių Antano ir Jono Juškų
užrašytos lietuvių liaudies dainos, o pradžioje pasigirstanti fagoto melodija,
perteikianti tylios ir ramios pavasario dienos senovės Rusijoje nuotaiką yra ne
kas kita kaip kompozitoriaus nežymiai modifikuota autentiškos lietuvių liaudies
dainos melodija. Ją Igoris Stravinskis rado Varšuvoje, knygoje „Melodje ludowe
litewskie“, išleistoje 1900-aisiais Krokuvoje ir besiremiančioje kunigo Antano
Juškos surinktomis lietuvių liaudies dainomis. Garsioji melodija yra
pasiskolinta iš Veliuonos apylinkėse užrašytos dainos „Tu mano seserėle“.
Pabaigai dera pasakyti, kad tai ne vienintelė rusų kompozitoriaus sąsaja su Lietuvos istorija ir kultūra. Pirma, Stravinskių giminė yra siejama su Lenkijos–Lietuvos (Abiejų Tautų Respublikos) kilmingomis giminėmis. Jekaterinos Didžiosios valdymo laikais, šeima persikėlė į Rusiją. Antra, kompozitoriui didžiulį įspūdį padarė dailininko M. Konstantino Čiurlionio kūryba. Igoris Stravinskis įsigijo paveikslą „Juodosios saulės pasaka“, tačiau juo džiaaugėsi neilgai – Pirmojo pasaulinio karo metais šis kūrinys buvo sunaikintas kartu su Stravinskiams priklausiusiu dvaru Ustilugoje, Ukrainoje.
3. „Tu mano seserėle“
„Tu mano seserėle,
Sesele gulbužėle,
Kad nori vargą vargti,
Tekėk už baudžiauninko“
Galiausiai, prakalbus apie charizmatiškąjį kunigą Antaną Jušką, dera pasakyti, kad jį galima laikyti vienu produktyviausių ir reikšmingiausių pasakojamosios bei dainuojamosios lietuvių tautosakos užrašinėtoju ir rinkėju. Manoma, kad vien Veliuonos apylinkėse, kur jis kunigavo, buvo užrašyta per 5000 dainų. Surinktose dainose atsispindi kelių šimtmečių Lietuvos kaimo gyvenimas. Jose dainuojama apie darbus, sunkią dalia, papročius, tarnybą Rusijos kariuomenėje, vestuves, meilę ir mirtį. Jos aprėpia visą sodiečio gyvenimo ciklą. Brolių Juškų surinktos ir paskelbtos dainos bei vestuviniai papročiai yra neįkainojamas etninės kultūros turtas, turėjęs įtakos vėlesnei lietuvių literatūros plėtotei ir liaudies kultūros išlikimui apskritai.
Brolių Juškų gyvenimo ir nuveiktų darbų dėka buvo atkreiptas dėmesys į gyvybingą lietuvų dainos tradiciją ir papročius. Ji tapo žinoma ir atkreipė ne tik Rusijos bet ir daugelio kitų žymių 19 amžiaus Europos kalbotyrininkų dėmesį, o mums sudarė galimybę šią tradiciją išlaikyti, puoselėti ir naujai interpretuoti šiandienoje.
Visiems keliaujantiems Panemunių maršrutu link Jurbarko arba
Klaipėdos, siūlau nepatingėti ir stabtelėti Vilkijoje. Čia stovi, kaip teigiama,
seniausia Europoje išlikusi medinė klebonija. Apie 300 metų skaičiuojantis
pastatas yra viena iš tiesiogiai su kunigo Antano Juškos gyvenimu ir veikla
susijusių vietų Lietuvoje, kurioje šiandien įsikūręs Antano ir Jono Juškų
etninės kultūros muziejus. Būtent čia ir aš gavau iki šiol reikšmingiausią ir
giliausią etninės kultūros išgyvenimą, kurį į save godžiai siurbiau ištisus du
metus. Galimybė jaunam, studijas neseniai
baigusiam istorikui prisiliesti prie gyvosios istorijos ir autentiškos kultūros
buvo neįkainojama patirtis, kurią iki šiol nešiojuosi su savimi.
Nors kanadiečių sukurtas video klipas sąmoningai ir nesiekė sukurti viso šio pasakojimo muzikine ir vizualine kalba, būtent jis man dar kartą priminė tą mažai pasauliui žinomos, senosios lietuviškos kultūros kelionę po platųjį pasaulį ir atsitiktinį jos prasiskverbimą į pasaulines scenas. Visai kaip toji mergina – atsirandanti ir vėl pranykstanti miško glūdumoj ar ežero dugne.
Šaltiniai ir daugiau informacijos:
V. Ibianska, „Mažai žinomi mūsų šviesuoliai. Antanas ir Jonas Juškos“. „Artuma“, 2019-11-29.
Add your comment