Miestas kaip fikcija ir kaip realybė

Kelionė, nesvarbu, kokia ji būtų — ar mintum savo padais kelio dulkes, ar pasinertum į vaizduotės sukurtą pasaulį, pakeičia žmogų negrįžtamai. 

Egidijus Rudinskas

Gavau užduotį — nubrėžti ribą tarp fikcijos ir realybės. Nubrėžti ne bet kur, o gyvo miesto erdvėje. Sakote, sunku, ne taip paprasta? Vargu bau! Ypač, kai raižau šias ribas kasdien.

Kasdien mes keliaujame, mindome miesto grindinį, lenktyniaujame autobusais, troleibusais ir automobiliais, keliaudami stebime žmonių gyvenimą, pastatų likimus, grožimės mus supančia aplinka ir vis rečiau turbūt susimąstome, kad kelionės — tai ne tik bilietas į kitą šalį, ir įmanomos jos ne tik erdvėje, bet ir laike.

Esu istorikas. Kai 2010–aisiais metais baigiau universitetą, buvau numatęs tolimesnes studijas laikinai atidėti, skirti laiko mėgstamiems, bet apleistiems darbams ir veikloms, geriau pažinti save, keliauti ir pamatyti pasaulį. Tačiau tada aš grįžau į Kauną, neįvertinęs, kokią išskirtinę privilegiją parsivežu su savimi, ir pasaulis atsivėrė prieš mano akis. Visai kaip F. Feliniui, kuris savo pasaulį atrado Romoje.

Kai buvau berniukas, aš norėjau keliauti ir pamatyti pasaulį, bet tuomet aš atradau Romą ir suradau savo pasaulį. 

Federico Fellini

Kaunas, XX a. 3-4 deš. Asmeninis archyvas

Istorikai turi išskirtinę galimybę dažnai keliauti laiku. Man kartais atrodo, kad kai kurie, tarp jų ir aš, praeityje ieško stabilumo ir įsivaizduojamos tvarkos — tai, ko ne visada teikia dabartis. Praėjusiuose amžiuose, epochose ar kitų žmonių gyvenime jie randa pagrindus, tikėjimą ir įkvėpimą judėti pirmyn. Devintus metus keliauju laiku ir pasauliu, kuriuo man tapo Kaunas.

Šios transcendentinės kelionės, ilgainiui vaizduotėje suformavusios miesto legendą arba pasaką, kažkada man užgimė ankstyvais žiemos rytmečiais, siūbuojamam autobuso sėdynėje. Apsuptam miestiečių, krapštyte iškrapštytų iš šiltų savo guolių, įtraukusių savo kaklus į paltų apykakles, vis dar bandančių atsigriebti saldaus snaudulio minutėmis ir stambiais žiovulio kąsniais. Ir aš, įsmeigęs besimarkstančias akis į tirštą žiemišką rūką. Tai ir buvo ta pirmoji, lengva ir tankia skraiste apsigobusi riba tarp trumpo snaudulio kuriamos sapnų karalystės ir niūrokos miesto realybės už rasojančio stiklo, kur pamažu žiebėsi miesto žiburiai. Žiūri į visa apimančią tamsą, o prieš akis veriasi vaizduotės kuriamas realybės sapnas su tikra miesto erdve ir istorija, bet savaip išgalvotais siužetais ir personažais.

Kiek vėliau, atradus kiek daug šio miesto slypi literatūriniuose kloduose, mano kasdieniniai realybės maršrutai pasipildė naujais, tikrais ir pramanytais literatūriniais siužetais, veikėjais ir įvykiais, o menama riba tapo sienos, gatvės ir langai, už kurių — žmonių gyvenimai, istorijos ir likimai. Miestą sudaro ne tik jo materialusis pavidalas — pastatai, aikštės, gatvės, paminklai, gamtinis karkasas — bet ir tokie neapčiuopiami dalykai kaip žmonių santykiai ir sąveikos, gyvensenos formos, tradicijos ir miesto folkloras. Miestas nėra tik daiktas arba vieta, miestas yra reikšmė, štai kodėl kiekviena miestiečių karta jį „skaito“ ir „perrašo“ savaip.

„Plačioje Bažnyčios gatvėje nebuvo jokios bažnyčios, išskyrus stačiatikių cerkvę, rymančią netoli rusų gimnazijos, taip pat prie kapinių. Taip, bažnyčios čia nebuvo, užtat, aukštai iškėlusi rūkstantį kaminą, dunksojo spirito gamykla.“ V. Sirijos Gira, „Aleksoto tiltas“

Prieš kokius devynerius metus, aš, kaip ir jūs, tiesiog vaikščiodavau, rodės, eilinėmis miesto gatvėmis, kurioms gyvumo suteikdavo nebent įdomesnė architektūra, žinomos ar atrastos įvairių pastatų ir vietų istorijos. Šiandien vaikščiodamas gatvėmis aš jau nebesu realiame Kaune, užsukęs į vieną ar kitą pakampę, aš nusikeliu į romanuose aprašomas erdves ir kartu su veikėjais gyvenu jose. Įsivaizduoju gatves, šiandien užlietas asfaltu, o kadaise gyvas virpančiu akmeniniu grindiniu, kurį šiurpino gatve riedantis didžiulis garvežys, vos telpantis tarp namų, ir prekinių vagonų virtinė. Prisimenu gyvąjį personažą — kūriką Kondrašką, spjovusi į bet kokias banko tarnautojų namo vidines taisykles, keldavusį triukšmą, o galiausiai įsigudrinusį laikyti kiaules ir į šį savo verslą įtraukusį ne tik gausios šeimos narius, bet ir namo gyventojus, tiekusius jam maisto atliekas.

Goya – žodis, urdų kalboje nusakantis akimirką, kai klausytojas taip įsitraukia į pasakojamą istoriją, jog nustoja dvejoti josios tikrumu. Akimirką, kai ribos tarp realybės ir fikcijos tarytum išnyksta.

Dar senųjų kareivinių skliautai ir balkiai, po kuriais man teko miegoti, ir kareivių teritorija, atsitvėrusi nuo aplinkinio pasaulio aukšta tvora. Keisčiausia buvo tai, kad aklina betoninė tvoros dalis šią teritoriją skyrė nuo miesto ir kapinių, o juk karas – artimiausias kelias į mirtį. O štai nuo vaizdingų Panemunės slėnio šlaitų ją skyrė lengvas metalinis tvoros tinklas. Keistos apnikdavo mintys ar paralelės, kai vienoje šios tvoros pusėje rausi sau apkasą, turintį apsaugoti tave nuo mirties, o kitoje, nors ir nematai, bet girdi laidotuvių maršo lydimą procesiją. Arba stovėdamas rytinėje rikiuotėje ar vakariniame patikrinime girdi nuo bažnyčios ataidintį varpų gaudesį, visuomet mane mintimis nukeliantį į viduramžių miestus... Besisklaidantį ore ir atsimušantį slėnio šlaituose.

O kiek dar liko nepaminėta smulkesnių, bet ne mažiau reikšmingų erdvėlaikio ribų: ir du miesto krantus skirianti upė, ir juos jungiantis tiltas, kadaise pamėgta savižudžių vieta. Gatvių properšose kyšantys senojo miesto grindinio akmenys. Miesto terasas jungiantys laiptai ir bažnyčių slenksčiai — menama riba tarp sacrum ir profanum.

Kiekviena kelionė turi pradžią ir pabaigą, taip ir mano kelionės visuomet prasideda pro atvirus, dabar jau įsivaizduojamus, metalinius miesto tvirtovės vartus, besileidžiant į vaizdingą upės slėnį. Jų pabaiga – tiltas namo, nuo kurio visuomet atsigręžiu miesto pusėn, kad pamatyčiau švytintį Prisikėlimo bažnyčios bokštą — torre bellissimo. Seniau jis buvo įžiebiamas specialiai, kviečiant apylinkių maldininkus bendrai maldai už Vilnių. Dabar jis kiekvieną kartą palydi mane, grįžtantį namo, ir tai kas kartą būna mano paskutinė akimirka su savo pasakų miestu.

Nežinomas autorius, 2010 m. Šaltinis: miestai.net

Skamba kaip fikcija? Galbūt. O man tai – mano realybė ir fikcija, kurioje aš gyvenu.

Kartais galima keliauti kasdienybėje ir patirti ne mažiau kvapą gniaužiančių įspūdžių bei susitikimų su savo miestu ir jo gyventojais. Buvusiais ar esamais, fiktyviais, o gal visai realiais.

Tekstas publikuotas Žurnale Kaunui „Į“, 2013 m.