Šio „nuotykio“ seką prisiminimuose atkurti darosi sudėtinga. Matyt, tai buvo vienas iš įprastų draugų ar bičiulių susibūrimų, kuriame pasigirdo kažkieno grotuve skambanti daina. Sunku šiandien būtų prisiminti ir ką supratau pirmiau. Ar kad ši daina man patinka, kaip viena iš daugelio tų, kuri dėmesį patraukia nuo pirmų melodijos garsų ir grojaraštyje išlieka ilgam. Ar kad jos pradžioje skamba iš seniau pažįstama melodija, turinti turtingą istoriją ir pažadinusi prisiminimus iš darbo viename labai ypatingame muziejuje.
Yra dalykų gyvenime, kurie patinka nuo ankstyvos vaikystės, ir yra tokių, kuriems pomėgis atsiranda su metais, „sukrentant“ įvairioms aplinkybėms. Pomėgį architektūrai ir istorijai turėjau nuo mažumės. Visada labai mėgau piešti pastatus, bandžiau į architektūrą stoti universitete, tačiau nepavyko – grįžau prie savo pirminio plano – istorijos studijų. Senoji architektūra – pilys, dvarai – akį traukė nuo mažumės. Tarpukario architektūra buvo tas atvejis, kuriam teko „priaugti“. Akį anksčiau patraukdavusi kažkuo žaviomis savo netinkuotomis raudonplytėmis sienomis (gal dėl to, kad pasąmoningai primindavo pilis ir ne mažiau įdomius fortus?), su laiku ji tapo įdomi ir savo reprezentaciniais fasadais, o taip pat, kaip tiesioginė belle epoque amžininkė.
Goda Verikaitė ir Povilas Vincentas Jankūnas – du jaunieji architektai, neseniai pradėję savo kūrybinį kelią. Jiems rūpi ne tik pastatų projektavimas ir erdvių formavimas, bet ir įvairūs pasakojimai. Jaunieji architektai yra įsitikinę, kad pasakojimai turi didelę galią keisti. Kaip patys teigia, tai yra naujas būdas pažvelgti į architektūrą, žmones ir jų santykį su aplinka. Pasak architektų, pasakojimai stimuliuoja mūsų vaizduotę – išlaisvina mumyse glūdinčias istorijas ir skatina kūrybiškumą, be kurio nebūtų pokyčių.
Su jaunaisiais
architektais kalbėjomės apie naujausius jų projektus – bendradarbiavimą su
organizacija „Architektūros fondas“ ir „Kaunas 2022“, Kauno Eigulių mikrorajono
gyventojais bei dalyvavimą „Architektūros fondo“ kuruojamoje programoje
„Building Narratives“, kuri yra „Future Architecture Platform 2020“ dalis.
Kelionė, nesvarbu, kokia ji būtų — ar mintum savo padais kelio dulkes, ar pasinertum į vaizduotės sukurtą pasaulį, pakeičia žmogų negrįžtamai.
Egidijus Rudinskas
Gavau užduotį — nubrėžti ribą tarp fikcijos
ir realybės. Nubrėžti ne bet kur, o gyvo miesto erdvėje. Sakote, sunku, ne taip paprasta?
Vargu bau! Ypač, kai raižau šias ribas kasdien.
